Subaru STI

Šiuo straipsneliu pradėsiu seriją rašinių apie Subaru. Kiek užtruks, kiek straipsnelių atsiras – dar nežinia, bet, jei Jums patiks – gali būti, kad bus nemažai.

Subaru STI. Pirma dalis
Automobilis, sinchronizuotas su vairuotojo šypsena

Neklauskite, kodėl pradedu nuo STI. Neklauskite, nes parašysiu tiek, kad pavargsite skaityti. Kad taip neatsitiktų, stengsiuosi trumpai. Bet nepažadu, kad pavyks.

Esu turėjęs keletą Subaru automobilių. Berods, aštuonis (tarp jų trys buvo su turbinomis), jei neskaičiuosime tų, kuriuos vairavau, kai mano darbas buvo susijęs su Subaru. Labai norėjau turėti savo Imprezą STI ir man pasisekė, keletą metų ji buvo mano. 2004-jų modelis. Juoda. Labai panaši į tą, kuri nuotraukoje.

Tokio automobilio nesuprasite, tik gavę jį keletą valandų pavairuoti. Reikia gerokai daugiau, reikia prie jo priprasti, pažinti, išmokti ir pajusti. Nors, tiesą sakant, TAI jaučiasi iš karto 🙂

Kai kas nors klausia, kuo skiriasi STI nuo WRX – turiu parengtą atsakymą: WRX yra tarsi “pakeltas” nuo paprasto kelių automobilio, jis tikrai teikia žymiai daugiau džiaugsmo, nei atmosferinė Impreza, jau nekalbant apie įvairias transporto priemones. (Paaiškinsiu: man “automobilis” yra tas, kurio viena iš svarbiausių savybių, gal net misija – teikti džiaugsmą. Jei tarp esminių savybių tokios nėra – turite “transporto priemonę”.) Taigi, WRX – pakeltas. O STI – nuleistas. Nuleistas šiek tiek žemyn nuo tikrojo sporto. Nors WRX ir STI galingumai iš esmės panašūs, bet, patikėkite, jie “nesusieina”.

Jei WRX yra švelnus ir klusnus, tai STI, bent jau toks, kokį jį gavau – tarsi užtaisytas ginklas. Galintis bet kada iššauti. Pavyzdys – kai važiuoji asfaltu su gilokomis provėžomis (tiesa, senokai tokio nemačiau), oras vėsus, o padangos reikalauja apšildymo – tik pusei sekundės atsipalaiduok ir STI gali “liuoktelėti” kokį pusmetrį į šoną, išgąsdindama kitus vairuotojus aplink. Jie turbūt galvoja, kad aš – kvaištelėjęs, kad taip žaidžiu, o aš tik vos spėjau “sugauti” savo STI… Arba, pavyzdžiui, lenkimas. Nelieka klausimo “ar galiu, ar spėsiu”. Yra tik klausimas “ar noriu”. Jungi žemesnę pavarą, pakyla apsukos ir turbinos slėgis… Jei nežinote, kas bus toliau – nuoširdžiai linkiu sužinoti. Patirti.

Arba, kai ramiai sau važiuoji, greičio rodyklė stovi ties “200” (nepasakosiu, kur bandžiau, Europoje tuo metu buvo galima rasti kelių be greičio apribojimų), taigi, ramiai sau važiuoji ir, kad nebūtų nuobodu, imi ir smagiai spūsteli akceleratorių. Pagreitis prispaudžia prie sėdynės. Nes STI šoka pirmyn. Beje, čia galima pastebėti įdomų sinchronizacijos efektą: kai pagreitis prispaudžia prie sėdynės, kartu – tarsi nuo sėdynės prie skruostų būtų įrengtos kokios virvutės – veide atsiranda šypsena. Sinchroniškai. Nevalingai.

STI sveria virš 1,5 tonos. Nei daug, nei mažai. O gal net daugokai, kaip tokio dydžio automobiliui. Bet įdomi ne pati masė – skaičius dokumentuose – o kaip tą masę jaučia vairuotojas. Tai štai, važiuojant “energetiškai tyliai”, žemomis apsukomis, automobilis atrodo sunkokas ir kažkoks šiek tiek nerangus. Tačiau apsukoms kylant viskas keičiasi, o kai rodyklė perlipa per 3500 – automobilis lyg netenka kokių 500 kg. Labai panašus yra pakabos komforto pojūtis: važiuodamas, tarkime, prekybos centro aikštele, nustembi – kokia ta aikštelė nelygi, pažvelgęs į asfalto plotą – nepagalvotum. Užtat žvyro trasa, kai perlipi per 170 km/h, gali būti kuo lygiausias kelias.

Galiu tikrai ilgai pasakoti apie galią ir greitį, apie tai, kaip (kol įpranti) nuo pagreičio “drumsčiasi smegenys”, apie tai, kodėl reikia tvirtai laikyti vairą, apie vairavimą akceleratoriumi, apie 150+ km/h ant ledo, apie diferencialų blokavimus, apie neįtikėtinus stabdžius (visada žiūrėk, kas už tavęs – tu lengvai spėsi sustoti, bet ar spės jis?) ir daugybę kitų dalykų, bet – gal bus netikėta – ko gero, ne tai yra svarbiausia. Man svarbiausias STI padovanotas pojūtis yra tikslumo jausmas, žinojimas, kaip bus, kaip automobilis reaguos į tavo veiksmą. Greitai ir maksimaliai prognozuojamai. Nuostabu. Važiuoji ir šypsaisi. Visai nebūtinai greitai.

Kai galų gale teko savo STI parduoti, dar keletą metų tą juodą Imprezą sapnuodavau. Nors praėjo jau nemažai metų, bet, štai, rašau Jums, ir prisiminimai grįžta, lyg viskas buvo vakar…

0 komentarai

Rašyti komentarą

Laukai pažymėti * privalomi